Valentine – tai pėstininkų paramos tankas, Vickers-Armstrongs kompanijos inžinierių sukurtas 1938 metais. Tai turėjo būti lengvai gaminamas ir santykinai pigus tankas, todėl buvo naudojami A9 ir A10 tankų komponentai. JK Karo biuro (War Office) specialistai iš pradžių nebuvo sužavėti nauju tanku – jis turėjo silpnesniu šarvus nei ankstesnis Matilda tankas, o ir bokštelis jiems atrodė per mažas. Tuo metu buvo manoma, kad bokštelyje turėtų dirbti bent trys įgulos nariai – užtaisinėtojas, artileristas (sakykime, šaudytojas) ir tanko vadas. Valentine tanko bokštelyje tilpo tik du kariai, todėl tanko vadui teko atlikti papildomas užduotis. Greitai besikeičianti padėtis Europoje pakeitė ir Karo biuro požiūrį ir 1939 metų pavasarį Valentine buvo patvirtintas. Tiesa, tada šio vardo jis nenešiojo – dokumentuose naujoji karinė mašina vadinta Tank, Infantry, Mark III (Mk. II buvo Matilda). 1940 metų gegužę prasidėjo bandymai, o 1941 metais Valentine pradėjo tarnybą karališkose pajėgose.

Na, tokia labai jau trumpa ir bevardė Valentine tanko atsiradimo istorija. Apie šį tanką yra parašyta ir knygų, todėl nemanykite, kad viskas buvo taip paprasta. Kada nors apie tai papasakosime išsamiau, bet dabar pereikime prie 7 įdomių faktų apie Valentine tanką.

Vardo kilmė – neaiški

Yra daug versijų, kodėl Valentine tankas buvo taip pavadintas. Spėjama, kad naujo tanko planai Karo biurui galėjo būti pateikti 1938 metų vasario 14-ąją – Švento Valentino dieną. Arba, kad bandymams prototipai buvo pristatyti 1940-ųjų vasario 14 d. Tačiau, atrodo, jokie dokumentai to nepatvirtina. Tankų inžinieriaus sero Johno Cardeno antras vardas buvo Valentineas. Jis mirė 1935 metais, tačiau buvo prisidėjęs prie A9 ir A10 projektų, todėl gali būti, kad naujojo tanko inžinieriai taip pažymėjo jo atminimą.

Gali būti, kad Valentine vardas buvo paimtas tiesiog renkant raides iš Vickers-Armstrongs kompanijos pavadinimo ir Niukaslio miesto vardo. Arba buvo sugalvotas visiškai atsitiktinai – to jau tikriausiai nesužinosime.

Valentine tankas yra mažesnis nei atrodo

Valentine tankas pasižymi tradiciniu planu ir proporcijomis, todėl nuotraukose atrodo maždaug tokio dydžio kaip vidutiniai amerikietiški ar sovietiniai tankai. Tačiau Valentine tanko ilgis – tik 5,41 m. Palyginimui, T-34 ilgis – 6,68 m., Sherman tanko – 5,84 m (priklausomai nuo versijos – iki 6,27 m), Bentley Mulsanne limuzino – 5,58 m.

Kompaktiškas Valentine dydis buvo privalumas miestų mūšiuose (dėl to jį gyrė ir Raudonoji Armija, kuri Valentine tankus naudojo Maskvoje) ir palengvino transportavimą, tačiau 40 mm (2 svarų) pabūklas visada buvo aršiai kritikuojamas. Tuo tarpu Šiaurės Afrikoje žemas tanko siluetas buvo itin svarbus – vos 2,27 metrų aukščio Valentine rasdavo priedangą net ir negiliose duobėse tarp kopų.

Nors Valentine tankas svėrė tik apie 16 tonų, kelyje jis išvystė tik 24 km/val. greitį. Valentine tanką tai paverčia savotišku keistuoliu – jis buvo mažas, lengvas, bet lėtas. Ir nelabai manevringas – jis negalėjo apsisukti vietoje, kaip kai kurie kiti to laiko tankai. Kita vertus, tai galima pateisinti jo funkcija – Valentine tankas veikdavo kartu su pėstininkais.

Papildomos užduotys tanko vadui

Minėjome, kad iš pradžių Valentine buvo kritikuojamas dėl mažo dviviečio bokštelio. Tai nulėmė, kad tanko vadas turėjo papildomą užduotį – užtaisyti pabūklą. Kai tanko vadas vadovaudavo ir pėstininkams, jis tiesiog turėdavo per daug darbo. Taigi, vėliau buvo sukurtos versijos (Valentine Mk. III ir Mk. V), kuriose pabūklas buvo pastumtas į priekį ir bokštelio gale atsirado atskira vieta tanko vadui.

Šių versijų Valentine turėjo 4 žmonių įgulą – tanko bokštelyje dirbo užtaisinėtojas, artileristas ir tanko vadas, o vairuotojas – mašinos priekyje centre. Tiesa, didesnis bokštelis ir ta papildoma vieta tanko vadui padidino mašinos svorį, todėl Valentine Mk. III korpuso šarvų storis buvo sumažintas nuo 60 iki 50 mm.

Keisčiausios versijos – šuolininkas Valentine

Išvardinti visų Valentine versijų net nebandysime – romėniškais skaičiais žymėta giminės linija pasiekė Valentine Mk. XI, tačiau tai nereiškia, kad buvo tik 11 šio tanko modelių. Jų buvo gerokai daugiau, ypač jei skaičiuotume retas Valentine pagrindu sukurtas mašinas. Kelias įdomiausias galime išskirti.

Štai Valentine DD, gamintas Mk. V, Mk. IX ir Mk. XI pagrindu, buvo amfibinis ir turėjo didelį vandeniui nelaidų aptaką. Pora Valentine tankų taip pat tapo liepsnosvaidžiais ir paskui save tampė priekabas su degalais šiems ginklams. Buvo ir minų laukus nukenksminančių Valentine versijų, ir mobilių tiltų ar minosvaidžių platformų. Vienas įdomesnių eksperimentų buvo raketomis aprūpintas Valentine – šis tankas turėjo peršokti įvairias kliūtis, bet realiomis karo sąlygomis naudojamas niekada nebuvo.

Šiaurės Afrikos kampanijos legenda

Britai savo Valentine tankus daugiausiai naudojo kampanijoje Šiaurės Afrikoje. Kai kurie Valentine ten nuvažiavo kelis tūkstančius kilometrų. Yra nemažai Valentine tanko nuotraukų iš Afrikos, kuriose visa mašina yra apsėsta pėstininkų – keliauti saugiose zonose taip buvo įprasta. Būtent Afrikoje buvo pastebėta, kad pirmųjų Valentine naudotas 40 mm pabūklas jau tiesiog nebeatitinka modernios karybos realybės, todėl vėliau jis buvo pakeistas 57 mm (6 svarų), dar vėliau – 75 mm ginklu.

Afrikoje Valentine įrodė, kad yra patikimas. Galbūt jo pabūklas nebuvo toks galingas, kokio reikėtų, galbūt jis važiavo lėtai – bet jis buvo patikimas. Aišku, Afrika nebuvo vienintelė vieta, kur Valentine kariavo – šie tankai buvo naudojami ir Europoje.

Panzerkampfwagen Mk III 749

Aukščiau minėjome, kad Valentine tarnavo sovietų pajėgose ir buvo naudojamas Maskvos mūšyje. Jie Raudonajai Armijai buvo suteikti pagal Lendlizo susitarimą – sovietinių tankų gretas sustiprino 2124 britiški ir 1208 kanadietiški Valentine tankai.

Valentine tankai kariavo ir kitoje APK pusėje. Vokietijos pajėgos Afrikoje naudojo trofėjinius Valentine tankus, kuriuos vadino Infanterie Panzerkampfwagen Mk III 749 (e).

Valentine tankai įvairiu metu taip pat buvo naudojami Kanados, Egipto, Čekoslovakijos, Naujosios Zelandijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos ir Turkijos pajėgose.

Tarnavo ilgiau nei spėtumėte

1944 metais iš priešakinių linijų Valentine jau buvo stumiami naujesnių ir didesnių Churchill tankų. Būtent 1944 metais, tai yra, karui dar nepasibaigus, buvo nutraukta Valentine tankų gamyba. Turint omenyje, kad Valentine buvo sukurtas kaip pigus tankas, būtų lengva manyti, kad jis savo tarnybą užbaigė pakankamai anksti. Tačiau iš tikrųjų Valentine tankas kai kuriose šalyse įnirtingai kratėsi muziejinės vertybės statuso ir išliko karine mašina iki pat septintojo dešimtmečio pradžios.

Naujoji Zelandija paskutinius savo Valentine tankus į užtarnautą poilsį išleido 1960 metais, bet ir tai nebuvo Valentine karybos pabaiga. Paskutinį kartą mūšyje Valentine panaudotas 1963-1964-ųjų Kipro krizės metu – be bokštelio likęs tankas graikų rankose tapo Bren kulkosvaidžio platforma.

Iš viso pasaulį išvydo 8275 Valentine tankai – 6855 Jungtinėje Karalystėje ir 1420 Kanadoje (dauguma pastarųjų buvo perduoti Sovietų sąjungai). Kelios dešimtys šių tankų išliko iki mūsų dienų ir dabar yra saugomi muziejuose ir privačiose kolekcijose.

Keep calm and carry on plakato dizainas buvo sukurtas dar 1939-ųjų vasaros pradžioje. Jungtinės Karalystės Informacijos ministerija ruošdamasi galimam karui išleido trijų plakatų seriją. Jie buvo pakankamai minimalistiniai – kiekvieną puošė tik motyvacinis šūkis ir Tiudorų karūna kaip valstybės simbolis. Buvo planuojama, kad vos tik prasidėjus karui šie plakatai bus išplatinti šalies miestuose. Taip tikėtasi palaikyti piliečių dvasią prasidėjus bombardavimui ar nuodingų dujų atakoms.

Išversti frazę Keep calm and carry on nepametus jos prasmės nėra lengva. Iš esmės, šis plakatas ragina išlaikyti šaltą protą ir tęsti tai, ką darai. Tai – stoiško britiško charakterio pavyzdys, kuomet disciplina ir ryžtas nugali pasimetimą ir nereikalingas emocijas.

Galbūt jums atrodo, kad tokio pakankamai paprasto plakato kūrimas yra nesunkus darbas. Tačiau į jį įsitraukė daugybė iškilių žmonių, savo srities profesionalų. Johnas Hiltonas, Kembridžo universiteto profesorius, Williamas Surrey Daneas, Odhams Press leidybos namų vadovas, Gervasas Huxleyus, buvęs Imperijos marketingo tarybos vadovas, ir daug kitų žmonių dalyvavo šių plakatų serijos kūrime. Dizaino užduotis buvo patikėta garsiam menininkui Ernestui Charlesui Wallcousinsui.

Darbas prasidėjo dar 1939-ųjų balandį, o birželio pabaigoje, po Informacijos ministerijos, Jos Didenybės iždo ir Jos Didenybės Viešojo sektoriaus informacijos biuro (HMSO) posėdžių, dizainas buvo patvirtintas. Pirmieji eskizai buvo užbaigti jau liepos 6 dieną.

Plakatai pradėti spausdinti tik rugpjūčio 23-iąją – dieną, kai buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. Gaminti net 11 skirtingų dydžių plakatai su tomis pačiomis žinutėmis. Jos buvo spausdinamos raudoname arba mėlyname fone, nors, žinoma, šiandien dauguma žmonių žino tik Keep calm and carry on raudoname fone.

Rugpjūčio 23-rugsėjo 3 dieną buvo atspausdinta maždaug 2,5 milijonai plakatų. Kaip žinote, rugsėjo 1-ąją prasidėjo karas, tačiau buvo nuspręsta, kad tokie plakatai Jungtinėje Karalystėje bus kabinami tik po bombardavimų ar kitokių antpuolių. Tačiau jau spalį ši informacinė kampanija buvo atšaukta, nes Informacijos ministerija buvo nuolat kritikuojama dėl nereikalingų išlaidų. Juk tokie plakatai nesuteikė jokios naudingos informacijos, neragino prisidėti prie karo pastangų ar laikytis naujo gyvenimo režimo.

Vos keli Keep calm and carry on plakatai iš tikrųjų buvo pakabinti Antrojo pasaulinio karo metu – dauguma visiškai naujų, nepanaudotų plakatų buvo perdirbti jau 1940 metų balandį. Taip, supratote teisingai – garsusis APK Keep calm and carry on plakatas buvo visiškai nesėkmingos kampanijos produktas. Tai kaip nutiko, kad dabar šis dizainas puošia labai populiarius britiškus suvenyrus?

2000 metais Stuartas Manleyis, vieno knygyno Alnvike bendrasavininkis, naršė po aukcione įsigytų senų knygų dėžę. Čia jis ir aptiko originalų Keep calm and carry on plakatą. Jis jam patiko, todėl jis jį įsirėmino ir pastatė knygyne prie kasos. Žmonės netruko jį pastebėti ir ne vienas pareiškė norą tokį plakatą įsigyti. Taigi, Manleyis ėmė juos spausdinti ir pardavinėti. Netrukus garsas apie motyvacinius plakatus ėmė plisti, juos ant įvairių kitų daiktų ėmė spausdinti ir kitos kampanijos, o visa kita jau yra istorija – dabar šis posakis ar jo versijos yra tiesiog visur.

Iš karto būtina pažymėti kelis dalykus, kurie užkliūs Antrojo pasaulinio karo ginkluotės istorijos entuziastams. Skirtingos šalys savo tankus kategorizavo skirtingai. Ir, žinoma, T28 nebuvo vienintelė supersunkaus tanko idėja – kada nors parašysime ir apie garsiuosius ypatingai sunkius vokiškus projektus. Taip pat reikėtų nesupainioti amerikietiško T28 su sovietiniu T-28 – tai yra visiškai skirtingi projektai, kuriuos sieja tik panašus žymėjimas. Galiausiai, tanku įprastai vadinama vikšrinė kovos mašina su sukiojamame bokštelyje sumontuotu pabūklu. T28 neturėjo bokštelio, tačiau techniškai pagal funkciją būtų atlikęs tanko vaidmenį. Bet jei norite T28 vadinti supersunkiuoju savaeigiu pabūklu – prašom.

1943 metais amerikiečiai ėmė svarstyti specialaus itin sunkaus tanko idėją. Tuomet JAV Ginkluotės departamentas svarstė, jog nedidelis tokių mašinų skaičius padėtų prasibrauti pro Zygfrydo liniją – vakariniame Vokietijos pasienyje įrengtą gynybinių įtvirtinimų ruožą. Toks supersunkusis tankas būtų atlikęs specifines užduotis – miestuose jis būtų praktiškai bevertis, tačiau galėtų padėti brautis pro gausiai fortifikuotus pasienio ruožus, nekreipdamas dėmesio į apšaudymą, tranšėjas ir betoninių blokų laukus. Tuomet Ginkluotės departamentas galvojo apie 25 tokių mašinų gamybą.

Idėja buvo aptarta ir detalizuota 1944-ųjų kovą, kuomet Ginkluotės departamentas ir Sausumos pajėgos sutarė iš pradžių pagaminti penkias tokias mašinas. Po metų projekto brėžiniai ir techniniai duomenys buvo perduoti Pacific Car and Foundry kompanijai, kuri rugpjūtį užbaigė pirmąjį T28 korpusą.

Taip, kaip supratote, T28 buvo užbaigtas tada, kai Antrasis pasaulini karas Europoje jau buvo pasibaigęs. Planas pagaminti penkias tokias mašinas buvo atšauktas – nuspręsta, kad pakaks dviejų. Tie du T28 prototipai buvo bandomi iki 1947 metų, kai vienas iš jų stipriai apdegė. Kadangi tuo metu jau buvo bandomi T29 ir T30 sunkieji tankai su sukiojamais bokšteliais, T28 konstrukcija buvo laikoma pasenusia ir projektas buvo galutinai atšauktas.

Tas bokštelio trūkumas ginkluotės specialistams kliuvo dar 1945 metais, kuomet T28 supersunkusis tankas buvo pervadintas į T95 savaeigį pabūklą. Originalus žymėjimas buvo grąžintas jau 1946-ųjų pradžioje – T95 vėl virto T28 supersunkiuoju tanku. Toks pasimetimas buvo dėl mašinos funkcijos – T28 vaidmuo buvo artimesnis tankui, o ne artilerijai.

Kodėl T28 buvo vadinamas supersunkiuoju? Na, nes paruoštas mūšiui jis būtų svėręs apie 86 tonas. Tai iš tikrųjų nestebina, nes 11,1 metro ilgio ir 4,39 metrų pločio T28 priekyje turėjo 305 mm storio šarvus. Tanko važiuoklė buvo pridengta 100 mm storio šarvo plokštėmis. T28 buvo toks sunkus, kad vietoje poros vikšrų turėjo net keturis – taip buvo bandoma sumažinti slėgį į gruntą. Išoriniai vikšrai galėjo būti numontuoti, kad T28 būtų galima transportuoti geležinkeliu.

T28 svoris buvo viena iš priežasčių, kodėl projektą teko nutraukti. T28 buvo toks didelis ir sunkus, kad jis nebūtų galėjęs naudotis įprastais mobiliais tiltais ir tankų transporteriais. Nors buvo galvojama, kad T28 galėtų pasitarnauti kare su Japonija, tokio sunkaus tanko transportavimas būtų buvęs didelis logistinis iššūkis. Galiausiai, T28 buvo ir beprotiškai nemanevringas, nes jo Ford GAF V8 variklis išvystė tik 500 AG (372 kW). Maksimalus T28 greitis siekė 13 km/val., o benzino rezervas išsekdavo nuvažiavus tik apie 160 km. Greitis nebuvo problema – bėdų kildavo tada, kai T28 turėjo lipti į stačią įkalnę. Tuomet galios trūkumas buvo akivaizdus.

T28 turėjo ir kitų trūkumų. Kadangi jis neturėjo bokštelio, o 105 mm pabūklas į šalis sukiojosi tik 10-11 laipsnių, tiksliai nusitaikyti buvo labai sudėtinga. Be šio pabūklo T28 turėjo ir M2 Browning 12,7 mm kulkosvaidį, skirtą gintis nuo priešo lėktuvų. Ir viskas – tai buvo visa šio didžiulio tanko ginkluotė.

T28 buvo toks prastas, kad vienintelis išlikęs prototipas kuriam laikui apskritai buvo pamirštas ir apleistas. Net 27 metus niekas nežinojo, kur jis yra. Na, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad niekas jo ir neieškojo. 1974 metais T28 buvo aptiktas Fort Belvoir bazėje Virdžinijoje – istorinis prototipas buvo apaugęs krūmais. Tuomet jis buvo nuvalytas ir kosmetiškai restauruotas ir buvo eksponuojamas keliose vietose, o dabar pirmą kartą bus perkeltas į vidų Fort Benning kolekcijoje Džordžijoje.

Iš tikrųjų, nors miestelis pavadinimu Constantia čia buvo įkurtas apie 100-uosius mūsų eros metus, žmonės čia gyveno dar akmens amžiuje. Konstance yra priešistorinių UNESCO saugomų objektų, gražus senamiestis Šiandien šiame mieste gyvena apie 90 tūkstančių žmonių. Čia veikia Konstanco universitetas, miestelį gausiai lanko turistai. Jie apžiūrinėja kultūrinius objektus, istorinius pastatus ir gamtą – per Konstancą teka Reinas, šalia yra didelis Bodeno ežeras.

Antrasis pasaulinis karas Konstancui neišvengiamai nebuvo labai ramus. Šis miestas yra visai šalia sienos su Šveicarija, todėl tapo vienu iš kelių žydams ir kitoms persekiojamoms grupėms pabėgti iš nacionalsocialistinės Vokietijos. Ne visiems pavyko – 1940-ųjų metų spalį 110 žydų iš Konstanco buvo išvežti į Gurso internuotųjų stovyklą Prancūzijoje, vėliau dar keli – į Latviją, Lenkiją ir Čekiją.

Nepaisant santykinai nedidelio Konstanco dydžio, čia veikė keli karinės pramonės objektai. Kompanija Funkstrahl gamino radarus povandeniniams laivams, Schwarzwald Flugzeugbau kūrė iš lėktuvų paleidžiamas torpedas, Dornier cechas – lėktuvų komponentus. Buvo akivaizdu, kad karui artėjant prie pabaigos Konstancas taip pat gali tapti Sąjungininkų bombonešių taikiniu.

Tiesą sakant, bombonešių baiminosi ir neutralūs šveicarai. Nors pagal tarptautinę teisę neutrali Šveicarija negalėjo būti puolama, šiauriniuose šalies miestuose dažnai skambėdavo apie pavojų pranešančios sirenos. Gyventojai išmoko į jas nekreipti dėmesio – negi amerikiečiai bombarduos niekuo dėtus į šveicarus?

Tačiau 1944-ųjų balandžio 1 dieną Jungtinių Valstijų Karinės oro pajėgos subombardavo Šafhauzeną – Šveicarijos šiaurėje esantį miestą. Žinoma, tai buvo klaida, tačiau dėl jos žuvo 40 žmonių. JAV prezidentas Rooseveltas iš karto atsiprašė Šafhauzeno ir pasiūlė kompensaciją. Tačiau Šveicarija negalėjo būti tikra, kad kita tokia klaida nesukels dar didesnės tragedijos.

Nuo 1940 metų lapkričio Šveicarija laikėsi tamsos režimo – tamsiuoju paros metu nustatytomis valandomis gyvenvietės šalyje visiškai užtemdavo, kad kariniai lėktuvai negalėtų navigacijai naudoti šalies miestų. 1944 metų rugsėjį ši tvarka buvo pakeista – Šveicarijos miestai naktį vėl buvo deramai apšviesti, o Sąjungininkai jau žinojo, kad šviečiantys miestai priklauso šveicarams. Buvo manoma, kad tai padės išvengti klaidingo bombardavimo.

Sugrįžkime į Konstancą – miestelį visai šalia Šveicarijos sienos. Kai kitoje Reino pusėje nušvito šveicarų miestelis Kroiclingenas (Kreuzlingen), buvo nuspręsta įjungti šviesas ir Konstanco dalyje. Taip riba tarp Šveicarijos ir Vokietijos miestų toje vietoje tapo labai neryški. Ir to pakako, kad Konstancas Antrojo pasaulinio karo metu nebūtų subombarduotas – šviečiantis pasienio miestelis atrodė kaip Šveicarijos dalis.

Tuo metu kiti Vokietijos miestai laikėsi tamsos režimo, kad juos būtų sunkiau aptikti. Todėl niekas ir negalvojo, kad vienas iš jų staiga nušvis apsimesdamas kitos šalies dalimi. Kita vertus, kažin, ar Konstanco buvo ieškoma. Tai nebuvo didelis pramoninis centras, kurio sunaikinimas būtų laikomas prioritetu. Jei jis toks būtų buvęs, jį būtų buvę galima surasti pagal gamtinius orientyrus.

Marilyn Monroe gyvenimas buvo trumpas, bet labai margas. Savo kelią į šlovės viršūnę ji pradėjo kaip modelis, tačiau greitai ėmė filmuotis įvairiuose filmuose. Monroe iš pradžių sulaukė nemalonių kino kritikų komentarų, tačiau žmonėms ji patiko. Jau 1953 metais Monroe tapo viena garsiausių Holivudo asmenybių. 1955 metais Monroe ėmė rimtai mokytis aktorystės ir vėliau nusifilmavo ne viename kritikų liaupsių sulaukusiame filme.

Monroe žvaigždė ėmė blėsti gana anksti. Aktorę kamavo sveikatos problemos ir priklausomybė nuo barbitūratų. 1960-iais filmuojant „The Misfits“ makiažo meistrai dirbo su miegančia Monroe, nes ji nuolat buvo apsvaigusi nuo vaistų. Monroe kentėjo ir nuo depresijos, nerimo bei nesibaigiančio streso. Ir supratimo, kad jau niekada nebebus vienintelė žmonių numylėtinė ir didžiausia žvaigždė ekrane. Per savo gyvenimą Monroe ištekėjo tris kartus ir visos jos santuokos baigėsi skyrybomis. Monroe niekada nebuvo tokia laiminga, kokia atrodė viešumoje. 1962 metais Monroe perdozavo barbitūratų ir mirė – manoma, kad tai buvo savižudybė.

Apkasai.lt šiaip sau apie populiariosios kultūros žvaigždes nerašo, tačiau šįkart padarysime išimtį. Mat Monroe kelias į žvaigždes prasidėjo gamykloje, į kurią jauną moterį atvedė Antrojo pasaulinio karo realybė. Taigi, sugrįžkime į pirmąją Marilyn Monroe gyvenimo pusę, kai jos niekas nefilmavo ir mergina net negalėjo pasvajoti apie raudoną kilimą bei milžiniškus plakatus su jos vardu.

Sunki Marilyn Monroe vaikystė

Marilyn Monroe, žinoma, nebuvo tikras vardas. Ir toliau šiame straipsnyje ją taip vadinsime, kad būtų aiškiau, tačiau 1926 metais Los Andžele viena garsiausių pasaulio moterų gimė kaip Norma Jeane Mortenson. Jos mama Gladys Pearl Baker tuo metu buvo vieniša, nors anksčiau buvo ištekėjusi net du kartus. Monroe niekada nežinojo, kas yra jos tėvas ir tik būdama 12 išgirdo, kad turi seserį Berniece. Tiesą sakant, Monroe turėjo ir brolį Robertą, tačiau jis mirė būdamas maždaug 6 metų amžiaus. Savo sesę aktorė sutiko tik gerokai vėliau, mat Berniece užaugo su tėvu, kuris ją iš mamos buvo atėmęs jėga.

Pirmuosius 7 gyvenimo metus Marilyn Monroe praleido su globėjais Albertu ir Ida Bolenderiais. Dirbanti, bet neturtinga mama ją lankė kone kiekvieną savaitgalį. 1933 metais mama Baker nusipirko namą ir susigrąžino dukrą. Tačiau jau 1934 metais Monroe mamos nervai pakriko ir jai buvo diagnozuota paranojinė šizofrenija. Nuo to laiko Monroe retai matydavo savo mamą, kuri likusią gyvenimo dalį praleido tai vienoje, tai kitoje ligoninėje.

Monroe kurį laiką gyveno su aktoriais Georgeu bei Maude Atkinsonais, kurie nuomojosi dalį jos mamos namo. Tačiau tada Monroe patyrė seksualinę prievartą ir pateko į našlaičių namus. Kurį laiką ją globojo jos mamos draugė Grace Goddard, kuri vėliau pasiėmė Monroe į savo namus. Nors atrodė, kad būsimos žvaigždės gyvenimas klostysis gerai, Grace vyras Erwinas Goddardas ėmė prie jos priekabiauti ir mažajai Monroe vėl teko ieškoti vietos gyventi.

Kurį laiką Monroe gyveno su Grace draugais, o 1938 metais ją į savo namus priėmė Grace teta Ana Lower. Čia būsima žvaigždė gyveno iki 1941 metų, kai dėl pakrikusios Lower sveikatos merginai teko kraustytis atgal į Goddard namus. Taip – tuomet 15 metų Monroe vėl gyveno su žmogumi, kuris anksčiau prie jos priekabiavo.

Tiesa, neilgai. 1942 metais Goddardai išsikraustė į kitą valstiją ir šešiolikmetė Monroe vėl neteko namų. Kad nereikėtų grįžti į našlaičių namus, Monroe ištekėjo už 21 metų amžiaus gamyklos darbininko Jameso Dougherty. Tada mergina metė mokyklą ir tapo namų šeimininke. 1943 metais Dougherty buvo pakviestas tarnauti jūreiviu civiliniuose prekiniuose laivuose, o jau 1944 metais išvyko tolyn į Ramųjį vandenyną ir negrįžo net dvejus metus. Per juos Monroe gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir Dougherty jai tapo nereikalingas.

Šlovės išvakarės įdomioje gamykloje

Jamesas Dougherty tarnavo civiliu jūreiviu, tačiau dirbo valstybiniuose prekiniuose laivuose. Kitaip tariant, tai nebuvo paprastas darbas, o tarnyba. To Antrojo pasaulinio karo metais ypač reikėjo, nes daug jaunų vyrų buvo pašaukti kariauti ir trūko darbo jėgos. Dougherty buvo jaunas, nepatyręs, tačiau ką tik vedęs, todėl tokia pozicija jam buvo priimtina.

Tuo tarpu Marilyn Monroe persikėlė gyventi su Dougherty tėvais ir įsidarbino Radioplane Company gamykloje, kurią įkūrė buvęs Karališkųjų pajėgų pilotas ir Holivudo aktorius Reginaldas Dennyis. Radioplane Company gamino radijo bangomis valdomus lėktuvus – dronus, skirtus karinių orlaivių įguloms treniruoti.

Reginaldas Dennyis kadaise visai atsitiktinai susidomėjo ankstyvaisiais per atstumą valdomais lėktuvais ir 1934 metais įkūrė nedidelę parduotuvėlę šio hobio entuziastams. 1935 metais jis sutiko Nelsoną Paulą Whittierį ir jie kartu įkūrė Reginald Denny Industries kompaniją, kuri tobulino radijo bangomis valdomus lėktuvus. 1938 metais Radioplane RP-1 prototipas buvo pademonstruotas JAV Sausumos pajėgoms, kurios sutiko įsigyti tris tokius dronus už 11 tūkstančių dolerių. Prireikė nemažai pastangų ir investicijų, tačiau galiausiai Radiopane gamykla pradėjo dirbti neregėtais tempais. Įsitikinusios Radioplane savybėmis karinės pajėgos įsigijo tūkstančius šių lėktuvų – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas stipriai išaugino jų poreikį.

Radioplane gamino pakankamai didelius radijo bangomis valdomus lėktuvus, kuriuos JAV kariuomenė naudojo kaip skraidančius taikinius. Antrojo pasaulinio karo metais buvo pagaminta beveik 10 tūkstančių Radioplane dronų, kuriuos kaip taikinius naudojo ir Sausumos pajėgos, ir Karinis jūrų laivynas. Radioplane gamykloje dirbo labai daug moterų, tarp kurių buvo ir Monroe.

Lemtingas pastebėjimas

1944 metų pabaigoje Radioplane gamykloje apsilankė fotografas Davidas Conoveris. Jis norėjo nufotografuoti gamykloje dirbančias ir taip prie pastangų laimėti karą prisidedančias moteris. Į Conoverio objektyvo akiratį pateko ir Monroe. Graži, garbanota 18 metų mergina krito Conoveriui į akį, nors jos nuotraukos iš Radioplane gamyklos iš karto nebuvo panaudotos – jas JAV Sausumos pajėgos publikavo tik 1945 metų viduryje, kai Monroe jau buvo žinomas modelis.

1945 metų pradžioje, kai Antrasis pasaulini karas dar tikrai nebuvo pasibaigęs, Monroe metė darbą Radioplane gamykloje, pasirašė kontraktą su modelių agentūra Blue Book ir ėmė pozuoti Conoverio bei kitų fotografų nuotraukoms. Ji išsitiesino ir nusidažė plaukus bei pasivadino Jean Norman vardu. Pasak amžininkų, mergina buvo labiausiai darbui atsidavęs agentūros modelis. Iki 1946 metų pradžios Marilyn Monroe papuošė 33 žurnalų viršelius – daugelis jų buvo skirti vyrams. Tiesą sakant, garsas apie Monroe ir jos nuotraukos pasiekė ir karius fronte, kurie tapo vieni pirmųjų ir vieni didžiausių jos gerbėjų.

1946 metų rugpjūtį ji pasirašė kontraktą su 20th Century-Fox ir tapo Marilyn Monroe. Marilyn vardą karjerą pradedančiai aktorei parinko kompanijos vadybininkas Benas Lyonas, o Monroe buvo mergautinė merginos mamos pavardė. Tuomet Monroe išsiskyrė su jos karjeros siekiais nepatenkintu Dougherty ir ėmė mokytis šokio, dainavimo bei vaidybos meno. Laukdama pirmosios savo rolės Monroe dažnai sukiojosi studijose, stebėdama aktorius ir darbą užkulisiuose. Pirmą kartą ekrane Monroe pasirodė 1947 metais.

Ir taip prasidėjo legendos karjera, trukusi iki pat jos mirties. Priešingai nei atrodė Monroe gerbėjams, jos gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Vaikystėje Monroe neturėjo ramių nuolatinių namų ir buvo ne kartą išniekinta. Vėliau susituokė su kaimynu, kurį karas iš namų išplėšė net dviems metams. Prasidėjusi karjera pramogų versle taip pat buvo lydima streso, priekabiavimo, narkotikų ir spaudimo. Tie metai Radioplane gamykloje tikriausiai buvo ramiausias Monroe gyvenimo laikotarpis. Ir jei ne karas, kuris privertė tūkstančius moterų imtis tradiciškai vyriškų darbų, greičiausiai apie kuklią Norma Jeane Mortenson niekada nebūtume girdėję.

Jeep, žinoma, nėra tikrasis šio visureigio pavadinimas. Taip jį vadino kariai, tačiau gamintojai šį visureigį vadino savais vardais – Willys MB bei Ford GPW. 1940-1945 metais Willys ir Ford pagamino beveik 648 tūkstančius šių lengvųjų visureigių. Jie tarnavo visame pasaulyje ir galiausiai tapo vienu garsiausių pasaulio automobilių.

Po Jeep kapotu plakė Willys L134 keturių cilindrų širdis, praminta Go Devil. Šis variklis išvystė 60 AG (45 kW) ir per trijų laipsnių laipsnių transmisiją suko visus keturis ratus. Dabar tokia galia įspūdžio nedaro, tačiau mažylis Jeep su visais skysčiais svėrė tik 1113 kg, todėl teoriškai galėjo išvystyti net 105 km/val. greitį. Nors realybėje Jeep tokiu greičiu niekada nelėkė, kariai mėgo palakstyti šiais vikriais ir smagiais visureigiais.

Vermachto kariai pastebėjo, kad Jeep savo keleiviams beveik nesuteikia jokios apsaugos. Vietose, kur tikimybė būti užpultiems buvo nedidelė, kariai važinėjo greitai ir su nuleistu priekiniu stiklu. Taip, baje, buvo vengiama atspindžių, kurie priešo žvalgams galėjo išduoti apie kitoje fronto pusėje važiuojantį visureigį. Atsitraukdami vokiečiai visureigiams bei motociklams ėmė spęsti pinkles. Tarp poros medžių jie ištempdavo ploną lyną, pasirūpindami, kad jis kabėtų maždaug Jeep keleivių kaklų aukštyje. Tokie spąstai pasiglemžė ne vieną gyvybę, todėl 1943 metais Tunise pasirodė patobulinimas – prie priekinio bamperio pritvirtintas vertikalus geležinis strypas.

Šis strypas nutraukdavo pavojingus lynus ir taip apsaugodavo žmones visureigio viduje. Tai buvo paprastas stataus kampo profilis, kuriame dažnai būdavo išpjaunama kablio formos išpjova. Nors manoma, kad iš pradžių jie pasirodė Tunise, tokie strypai paplito tarp Europoje naudotų Jeep.

Apsauginiai strypai dažnai buvo gaminami ir pačių karių, todėl egzistavo daug įvairių dizainų. Ir tai nebuvo vienintelis būdas, kuriuos kariai bandė apsisaugoti nuo kelyje laukiančių pavojų. Kartais ant visureigio grindų buvo guldomi smėlio maišai, turintys apsaugoti žmones nuo sausumos minų.

Tai buvo paprastas ir pigus sprendimas. Panašūs įrenginiai buvo bandyti dar Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau tuomet nepaplito. Antrojo pasaulinio karo metu taip modifikuoti Jeep važinėjo visoje Europoje, vėliau panašius įrenginius gavo ir kitos lengvos mašinos, naudotos Korėjos ir Vietnamo karuose.

Neskubėkite sakyti, kad tai neįmanoma – kaip galima tokį ilgą laiką būti karo belaisviu? Na, galbūt ir neįmanoma – András Toma istorija yra sudėtingesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

András Toma gimė 1925 metų gruodžio 5 dieną. Mamos jis neteko dar būdamas ketverių, o jaunystę praleido kaime netoli Nyredhazo miesto Vengrijos šiaurės rytuose. 1944 metais András Toma pateko į Pirmąją vengrų armiją ir kovojo netoli Aušvico bei Krokuvos. Nors visi jautė, kad karas artėja prie pabaigos, Toma niekaip negalėjo nuspėti, kad vienas įvykis pakeis viso jo gyvenimo kursą.

1945 metų sausio 11 dieną stipriai sužeistas András Toma (vėliau vyras neteko kojos) tapo karo belaisviu Raudonosios Armijos rankose ir vėliau per Ukrainą bei Baltarusiją buvo išvežtas į stovyklą netoli Sankt Peterburgo. Kaip galite įsivaizduoti, sąlygos belaisvių stovyklose nebuvo labai geros. Netrukus Toma susirgo ir buvo perkeltas į kitą stovyklą Bistriagyje, Kirovo srityje. Daugiau nei 1000 km kelionė, tikriausiai, dar labiau pakenkė vengro sveikatai. Galiausiai 1947 metų sausį jis buvo perkeltas į psichiatrinę ligoninę Kotelničiuje.

Ir čia prasideda keistenybės. Sovietų gydytojai nesuprato, ką Toma bando pasakyti. Jo kalba jiems priminė nerišlų veblenimą su nesuprantamais žodžiais ir garsais. Taigi, buvo nuspręsta, kad Toma serga psichine liga. Pagal to meto tvarką, visi į psichiatrines ligonines perkelti belaisviai buvo išbraukiami iš sąrašų, todėl Vengrija negalėjo atsekti, kas nutiko buvusiam kariui. 1954 metais Vengrijoje jis jau buvo laikomas mirusiu.

András Toma taip ir liko toje psichiatrinėje ligoninėje nei gyvas, nei miręs, nei sulaikytas, nei laisvas. Tik po daugybės metų čekų kalbininkas Karolis Moravčíkas susidomėjo šia tema ir atsekė visą nelaimingo belaisvio kelią iki Kotelničiaus psichiatrinės ligoninės. Vengrų psichiatras András Veéras nukeliavo į Kotelničių ir surado pacientą, kuris oficialiuose dokumentuose buvo vadinamas Андраш Тамаш. Veéras nesunkiai nustatė, kad pagyvenęs vyras iš tiesų yra vengras.

2000-ųjų rugpjūčio 11 dieną András Toma sugrįžo į Vengriją. Apie tai paskelbus viešai, atsirado net 82 šeimos, teigiančios, kad tai gali būti jų seniai pradingęs giminaitis. Svečioje šalyje ne savo noru jis praleido 55 metus, 53 iš jų – psichiatrinėje ligoninėje. Kadangi Toma nemokėjo rusiškai, o niekas ligoninėje nekalbėjo vengriškai, jis daugiau nei pusę amžiaus nedalyvavo jokiame tikrame pokalbyje.

Pasaulio žiniasklaida suūžė dėl šios neįtikėtinos istorijos – András Toma buvo vadinamas paskutiniu Antrojo pasaulinio karo belaisviu. Vengrijoje atlikti DNR tyrimai padėjo atpažinti vyro gimines ir galutinai patvirtino jo tapatybę. Gynybos ministerija iš karto skyrė paaukštinimą – jam buvo suteiktas atsargos seržanto majoro laipsnis. Kadangi András Toma niekada nebuvo oficialiai atleistas, jo tarnybos laikas buvo laikomas tęstiniu, todėl už visus tuos metus jam buvo išmokėtas atlyginimas.

74 metų András Toma persikėlė gyventi su seserimi, kuri juo rūpinosi iki mirties. Toma mirė 2004 metų kovo 30 dieną.

Woodso istorija iš tikrųjų yra gana keista. Vos tik įstojęs į laivyną jis tiesiog pradingo. 1930 metais jam teko stoti prieš teismą, kuris pasiklausęs Woodso kalbų nusprendė rinktis logiškiausią kelią – paskyrė psichiatrinę ekspertizę. Gydytojai nustatė, kad Woodsas nėra tinkamas tarnybai, nes jį kamuoja psichopatiškas nepilnavertiškumas be psichozės požymių.

Taigi, Woodsas tarnauti savo šaliai tuo metu negalėjo, todėl darbavosi statybose ir pašarų parduotuvėje. Jis vedė seselę Hazelę ir gyveno ramų, nors ir vargingą gyvenimą. 1940 metais jis buvo įrašytas į potencialių šauktinių sąrašą, o 1943 metais tapo JAV Sausumos pajėgų kariu. Ar tuomet jau buvo protiškai sveikas? Galbūt taip, o galbūt ir ne, tačiau Antrasis pasaulinis karas nuleido kartelę ir Woodsas išvyko į Europą.

Woodsui, matyt, kariauti sekėsi neblogai, todėl, kai 1944 metų rudenį JAV Sausumos pajėgos ėmė ieškoti koriko, jis iš karto pasisiūlė. Tiesa, jo kelyje buvo viena kliūtis – vadovybė ieškojo ne šiaip žmogaus, kuris sutiktų vykdyti egzekucijas, bet patirties turinčio budelio. Taigi, Woodsas ėmė meluoti, kad anksčiau buvo koriko padėjėjas dvejose egzekucijose Teksase ir dvejose Oklahomoje. Karininkai apsidžiaugė suradę geriausią kandidatą ir net netikrino Woodso pateiktos informacijos. Dabar jau aišku, kad nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad Woodsas sakė tiesą – greičiausiai jis neturėjo jokios tokios patirties.

Tuo metu Woodsas buvo eilinis, tačiau naujos pareigos jam padėjo gauti viršilos laipsnį. Naujasis budelis buvo perkeltas į mokymų stovyklą Paryžiuje ir netrukus ėmėsi egzekucijų. 1944-1945 metais jis įvykdė 34 mirties bausmes amerikiečių kariams ir dalyvavo dar trijose kaip pagalbininkas.

Karo pabaiga nenutraukė Woodso karjeros. Jis iš karto buvo paskirtas vykdyti mirties bausmes karo nusikaltėliams. Skaičiuojama, kad po karo Woodsas įvykdė 45 mirties bausmes, tarp kurių – ir 10 1946-ųjų spalio 16-osios Niurnbergo egzekucijų. Pastarąsias mirties bausmes Woodsas vykdė su viršila Josephu Malta, kuris prieš tai dirbo karo policijoje ir irgi neturėjo jokios koriko patirties.

Woodsas įvykdė mirties bausmes tokiems nusikaltėliams kaip Joachimas von Ribbentropas, Wilhelmas Keitelis, Alfredas Rosenbergas ir daugeliui kitų. Tiesa, ne visos egzekucijos buvo atliktos tvarkingai.

JAV Sausumos pajėgų pranešimai rodo, kad 11 nuo Woodso rankų mirusių amerikiečių karių kentėjo daugiau nei buvo įprasta. Tokios lemties sulaukė ir ne vienas nuteistas karo nusikaltėlis. Niurnbergo kalėjimo sporto salėje įrengtos kartuvės nebuvo labai gerai apgalvotos, nors ir neaišku, ar tai buvo Woodso kaltė.

Niurnbergo egzekucijos, turėjusios simboliškai užbaigti Trečiojo Reicho istoriją (realistiškai ji baigėsi kartu su karu), nevyko labai sklandžiai.

Korimo procesas yra pakankamai paprastas. Ant pasmerktojo kaklo užneriama kilpa, jis pasako paskutinius žodžius, o tada budelis (šiuo atveju Woodsas ir Malta) atveria angą grindyse, pro kurią nuteistasis krenta žemyn. Nuo virvės ilgio priklauso egzekucijos efektyvumas – ji turi būti pakankamai ilga, kad prieš jai įsitempiant žmogaus kūnas spėtų pasiekti pakankamą greitį, jog įvyktų staigią mirtį sukeliantis kaklo lūžis. Tačiau ta anga kažkodėl buvo labai maža, o virvė – per trumpa, kad nuteistieji patirtų greitą mirtį. Pavyzdžiui, Wilhelmas Keitelis, kaip ir dar keli nuteistieji, krisdamas galva trenkėsi į angos kraštą ir likusią egzekucijos dalį stipriai kraujavo. Virvė buvo per trumpa, kad įvyktų staigus kaklo lūžis, todėl Keitelis kartuvėse kabojo net 24 minutes, kol buvo nustatyta jo mirtis.

Johnas Clarenceas Woodsas iš kariuomenės nesitraukė ir po karo. Paklaustas jis mielai pasakojo apie savo darbą Europoje ir teigė, kad didžiuojasi buvęs nacių budeliu. Woodsas pats žuvo 1950 metais – taisant apšvietimą Enivetoko atole Maršalo salose jį nutrenkė elektra. Tuo tarpu jo padėjėjas Josephas Malta, prieš karą buvęs grindų šlifuotoju, 1947 metais paliko Sausumos pajėgas ir sugrįžo į senąjį darbą. Jis taip pat teigė, kad didžiuojasi savo vaidmeniu nutraukiant Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių gyvenimą.

Johnas C. Garandas sukūrė M1 šautuvą dar 1928 metais. Palyginti su kitais tuometiniais šautuvais, Garand buvo pakankamai pažangus jau vien todėl, kad buvo pusiau automatinis. Tai reiškia, kad kiekvienas nuleistuko paspaudimas paleisdavo šūvį, tarp kurių nereikėjo ranka stumdyti spynos. Pusiau automatinis Garand mechanizmas suteikė didžiulį pranašumą.

Visų pirma, žinoma, Garand šautuvu ginkluoti kariai galėjo šaudyti greičiau, nes tarp šūvių nereikėdavo sustoti tos nelemtos rankenėlės stumdymui. Oficialiais duomenimis, M1 Garand galėjo pasiekti 40-50 šūvių per minutę greitį. Palyginimui, vokiškas Karabiner 98k patyrusio šaulio rankose per minutę galėdavo iššauti apie 15 kartų. Ta spynos rankenėlė, beje, diskriminavo kairiarankius. Galbūt tai skamba juokingai, tačiau tai yra tiesa – jiems tekdavo išmokti valdyti ginklą nedominuojančia dešine ranka. Galiausiai, bent jau teoriškai pusiau automatinis M1 Garand leido šaudyti šiek tiek taikliau, nes mūšio sąlygomis po pirmojo šūvio antrąjį buvo galima paleisti iš karto, nepatraukus rankų nuo šautuvo. Tiesa, pastarasis privalumas yra ginčytinas.

M1 Garand APK metais šaudė .30-06 Springfield amunicija (7.62×63 mm). Ginklas naudojo vidinę 8 šovinių apkabą, įstatomą į neišimamą dėtuvę. Iššovęs paskutinį šūvį, ginklas su melodingu skambtelėjimu tiesiog išspjaudavo tą tuščią apkabą ir likdavo atviras, kad būtų galima įstatyti naują apkabą. Ir čia Garand pričiupdavo nepatyrusius šaulius.

Norint įstūmti apkabą į vidinę Garand dėtuvę, reikėjo šiek tiek pastangų. Geriausiai tam tiko nykštys – apkabą žemyn reikėjo spausti su pakankamai didele jėga. Kai ji būdavo įstatyta, šautuvo spyna staiga užsitrenkdavo. Tiesą sakant, ginklas užsidarydavo taip greitai, kad, kad, jei tas vargšas nykštys nespėdavo pasitraukti, šaulys būdavo sužalojamas.

Ši trauma taip ir buvo vadinama – Garand nykščiu. Žinoma, ne kiekvienas šaulys būdavo taip kvailai sužalojamas lygioje vietoje, nes šios traumos buvo galima išvengti. Vienas būdas – greičiau patraukti nykštį. Tačiau mūšio sąlygomis, kuomet aplink lekia kulkos, rankos gali ir sudrebėti. Todėl geriau pasinaudoti kitu metodu.

Apkabą į Garand šautuvo dėtuvę reikia įstatyti dešinės rankos nykščiu, tuo pačiu plaštaka laikant spynos rankenėlę. Taip, Garand taip pat turėjo tokią rankenėlę – ji leisdavo atverti ginklą išvalymui ar jei šautuvas tiesiog užsikirsdavo.

Šiame vaizdo įraše galite pamatyti, kaip reikia saugiai užtaisyti M1 Garand

Generolas Georgeas Pattonas M1 Garand šautuvą kadaise pavadino geriausiu kada nors išrastu kovos įrankiu. Ir iš tikrųjų, Garand tebėra naudojamas įvairiose ceremonijose, o ir civilių šio ginklo entuziastų tikrai netrūksta. M1 Garand buvo gaminamas 1934-1957 metais. Per šį laiką pagaminta apie 5,5 milijonai šių šautuvų.

Tai – šio 1943 metais sukurto orlaivių atpažinimo testo reikšmė. Testą sprendžiantys kariai turėjo tik iš lėktuvų siluetų atskirti savus lėktuvus nuo priešiškų (vadinasi, japoniškų ir vokiškų). Tiesa, kai kuriuose testuose vokiškų ar japoniškų lėktuvų tiesiog nėra ir tenka tiesiog atskirti skirtingus modelius. Atsakymai visada slėpėsi po juodu kvadratu puslapio apačioje. Atvaizdai šiame straipsnyje yra apkarpyti, tačiau jokia svarbi informacija nebuvo pašalinta.

Tai – antroji ir paskutinė šio testo dalis. Būtinai užmeskite akį ir į pirmąjį serijos straipsnį ir komentaruose pasigirkite, kaip jums sekėsi. Atsakymai pateikiami po kiekviena nuotrauka.

„Ši trijulė pažįsta pasaulį, ar tu pažįsti juos?“

Čia – tik amerikietiški lėktuvai. Viršuje – Lockheed C-60 Lodestar, viduryje – Douglas C-47 Skytrain, apačioje – Curtiss C-46 Commando.

„Vienas iš jų yra tavo priešas – kuris?“

Japoniškas torpednešis Type 97 (Nakajima B5N) yra viršuje. Apačioje – pikiruojamasis bombonešis Douglas SBD Dauntless. Šiuos lėktuvus lengviausia atskirti iš sparnų formos.

„Japonai atpažįsta juos abu, o tu?“

Japoniškas Mitsubishi G4M skrenda viršuje, o apačioje – amerikietiškas Martin B-26 Marauder. Šiuos bombonešius lengviausia atskirti iš kulkosvaidžio kupolo vietos.

„Dviguba bėda… o gal vienas mūsų?“

Messerschmitt Bf 109 yra viršuje, o North American P-51 Mustang – apačioje. Šiuos naikintuvus lengviausia atskirti iš vertikalaus uodegos stabilizatoriaus formos – Messerschmitt uodega yra apvalesnė.

„Naujausias Japonijos prieš Dėdės Semo“

Nuo lėktuvnešio kylantis amerikietiškas Grumman F6F Hellcat yra viršuje, o japoniškas Mitsubishi A6M Zero – apačioje. Šiuos naikintuvus išduoda skirtinga uodegos forma – F6F uodegoje matoma V formos išpjova.

„Tik vienas iš jų yra Catalina“

Amerikiečių Consolidated PBY Catalina yra viršuje, apačioje – japoniškas Kawanishi H6K. Skirtinga uodegos forma padeda atskirti šiuos skraidančius laivus, bet H6K sparnai taip pat yra sumontuoti pastebimai aukščiau.

„Jie kovoja virš Europos!“

Messerschmitt Me 210 yra viršuje, de Havilland Mosquito – apačioje. Vokiško Me 210 nosis yra plokščia ir prasideda jau už lėktuvo propelerių.

„Kuris iš jų yra MŪSŲ laivyno dalis?“

Martin PBM Mariner yra apačioje, o viršuje – Dornier Do 26. Amerikietiškas skraidantis laivas Mariner turi dvigubą uodegą (du vertikalius stabilizatorius).

„Transportiniai lėktuvai – kuris mūsų?“

Douglas C-47 Skytrain yra viršuje, Mitsubishi Ki-57 – apačioje. Amerikietiškas lėktuvas turi trumpesnę nosį ir tiesesnę viršutinę fiuzeliažo dalį.

Tai tiek. Kaip matote, šios užduotys yra ne tik įdomios ir sunkios, bet ir labai meniškai nupieštos.

Kiek klausimų įveikėte be papildomo pagalbos? Kaip manote, kuris buvo sudėtingiausias? Atsakykite komentaruose.