Strateginės sesijos metu daugiausia dėmesio skirta bendram situacijos įvertinimui: kas pasiteisino ir veikė efektyviausiai, kuriose srityse kyla daugiausia iššūkių, kokių sprendimų reikės ieškoti artimiausiu metu, bei kokie prioritetai turėtų būti keliami 2026 metams.

Diskusijos vyko pagal pagrindines projekto veiklų kryptis: vidinės ir išorinės politikos klausimus, duomenų gavybos ir deponavimo procesus, IT sprendimų vystymą bei leidybos ir duomenų panaudojimo (uptake) stiprinimą.

Sesija užbaigta apibendrinimu ir bendru sutarimu dėl tolimesnių veiksmų. Po oficialios dalies vyko neformalus komandos vakaras, kuris sustiprino bendrystę ir tapo simboliniu komandos įsipareigojimų ateinantiems metams momentu.

Strateginė sesija tapo svarbiu atspirties tašku tęsiant CESSDA veiklų įgyvendinimą ir kryptingai planuojant 2026 metų darbus.

Mokymus lietuvių kalba vedė doc. dr. Jurgita Jurkevičienė (Kauno technologijos universitetas). Pirmąją dieną dalyviai gilinosi į kokybinių duomenų analizę su programine įranga MAXQDA – susipažino su pagrindinėmis funkcijomis, praktiniais darbo būdais, duomenų kodavimu, struktūravimu ir analizės ataskaitų rengimu. Antroji mokymų dalis buvo skirta mišriems tyrimo metodams ir jų taikymui, įskaitant kokybinių ir kiekybinių duomenų derinimą, vizualizavimą bei rezultatų interpretavimą.

Mokymai buvo interaktyvūs ir orientuoti į praktinių įgūdžių lavinimą, suteikiant dalyviams žinių, reikalingų savarankiškam darbui su MAXQDA programine įranga akademiniuose ir taikomuosiuose tyrimuose.

The 7th Global Environmental Outlook (GEO-7), prepared by the United Nations Environment Programme (UNEP), is one of the world’s most comprehensive and authoritative assessments of the state of the global environment. Produced by 287 multi-disciplinary scientists from 82 countries, GEO-7 evaluates current environmental trends, identifies key drivers of change, and explores pathways for transforming human systems to address interconnected crises such as climate change, biodiversity loss, pollution, and resource depletion. The report provides a critical evidence base for environmental policymaking at global, regional, and national levels.

Two researchers from Kaunas University of Technology (KTU) – Prof. Audronė Telešienė and Prof. Aistė Balžekienė – contributed to the preparation of GEO-7 as members of the Behavioural, Social and Cultural Task Group. Prof. Telešienė served as a co-convener of the Task Group and lead author, while Prof. Balžekienė contributed as a lead author. Their work highlights the crucial role of social sciences and humanities in enabling environmental transformations, with a particular focus on human behaviour, social norms, and cultural contexts.

Below, Professors of KTU’s Faculty of Social Sciences, Arts and Humanities, Balžekienė and Telešienė present key insights from GEO-7, reflecting on the meaning of transformation, the levers for systemic change, and the relevance of behaviour-oriented pathways for Central and Eastern Europe.

Today’s world is deeply intertwined

It is no coincidence that the cover of GEO-7 evokes the historic moment when humanity first saw itself from space and realized just how small and fragile our planet truly is. That image transformed the way we think about the relationship between people and nature. It shifted us away from the belief that humans are exempt from environmental forces toward a new environmental paradigm – one that recognises that humans are not only part of the global web of life, but also subject to its forces, while acknowledging the profound anthropogenic impacts that have defined the Anthropocene.

Today, we stand at a similar turning point. We are again called to reconsider our pathways, to reflect on the systems we have built, and to innovate boldly so that these systems can be transformed. Only then – by recognising ourselves as an integral part of larger environmental systems – can we steer toward more sustainable, safer, and more resilient futures.

We encourage everyone engaged in futures thinking or involved in decision-making – across sectors and levels – to explore the report and its findings. GEO-7 offers a clear and comprehensive overview of current trends and shows that, although today’s policies are driven by good intentions and represent the best that governments, businesses, and communities are currently able to do, they are still not enough. Yet this is not a moment for pessimism, paralysis, or retreat from green ambitions.

We are again called to reconsider our pathways, to reflect on the systems we have built, and to innovate boldly so that these systems can be transformed. Only then – by recognising ourselves as an integral part of larger environmental systems – can we steer toward more sustainable, safer, and more resilient futures.

In today’s world, environmental crises are deeply intertwined with other crises. The war in Ukraine, for example, has devastating consequences for geopolitical security, while at the same time delivering a profound shock to natural systems – one that further intensifies existing environmental pressures. These overlapping crises remind us that there is no such thing as lasting economic prosperity under mounting environmental stress. When climate change, biodiversity loss, and pollution accelerate, they erode not only ecosystems but also social cohesion, especially in the most vulnerable places, thereby compounding insecurity and instability across societies.

What is there to transform?

Achieving international environmental goals generates powerful cascading benefits for human security, public health, and the overall well-being of societies. In other words, acting decisively on environmental commitments is not only about protecting the planet – it is about safeguarding people and strengthening the foundations of thriving nations.

GEO-7 calls for accelerated transformations and provides a clear methodology for assessing available solution spaces.

Transformation goes beyond change or transition. Change adjusts parts of a system, and transition moves us from one state to another. Transformation, however, reshapes the system itself. And in case of the 7^th Global Environmental Outlook, several key systems need to be reshaped: the economic and financial system, material and waste system (circularity), energy system, and food system.

One of the most distinctive features of this report is its effort to bring together technology-oriented and behaviour-oriented solutions. Policy prescriptions are plentiful in many analyses and reports. However, GEO-7 speaks directly to how transformations can actually be achieved. And, of course, there are no simple answers.

The report examines in detail the levers, broadly understood as areas of intentional action, that help us understand how to enable the transformations. These include economic and financial levers, individual and collective action lever, knowledge and innovation, governance, and capabilities levers.

Such a precise articulation of the levers, combined with their broad scope, truly allows decision-makers and change-makers across sectors to identify the solution spaces most relevant to their work. Whether you are an NGO leader, a member of a corporate board, a parliamentarian, or a city mayor, GEO-7 becomes an accessible tool for locating actionable and effective solution spaces within your own domain.

Role of social sciences and humanities

An important and often overlooked point is that we cannot rely on systems transformation without simultaneously addressing social norms, culturally grounded habits, and the social systems that shape governance and economic structures. Most importantly, we must consider the behaviour of individuals and large groups. For transformations to take root, shifts in other systems must occur alongside changes in individual lifestyles and household decisions.

For example, the slow adoption of renewables in the 1990s, despite significant technological advancements of those days, reflected the fact that societies were not yet prepared to shift their habits, norms, and expectations around energy use.

In this sense, it is particularly interesting to examine how people across European countries think about making more substantial adjustments to their own behaviour for environmental sustainability and circularity, and whether they are prepared to sacrifice aspects of their standard of living for the sake of the environment.

The potential for behavioural transformations across different societies depends on a wide range of psychosocial, structural, and contextual factors. It is important not to oversimplify by assuming that behaviour can be transformed through one or two incentives alone. To understand the current levels of societal readiness and willingness to act, we need a synthesis of social science knowledge and data – something that is still greatly lacking. This is an essential direction for further social research.

Societies are different with respect to behavioural transformation

There is, however, some interesting available survey data. Without claiming to provide a comprehensive assessment, we include here a short overview of cumulative International Social Survey Programme (ISSP) Environment data from the 2010 and 2020–2023 surveys for European countries. These data illustrate how willing different populations are to cut their standard of living for the environment, and how they perceive their own ability to act. The chart shows the percentage of respondents who strongly or somewhat disagree that “it is too difficult to do much about the environment” (Y-axis), meaning they have a higher sense of environmental efficacy. The X-axis shows the share of people who report being very or fairly willing to cut their standard of living for the environment. Full datasets can be accessed through the GESIS data archive or other social science data infrastructures within CESSDA-ERIC, including LiDA in Lithuania.

The chart reveals two broad clusters of European countries. Northern, Southern, and Western European countries tend to appear in the upper-right quadrant, indicating a greater potential for behavioural transformations driven by intrinsic socio-psychological factors. In contrast, countries positioned lower and to the left, such as Great Britain, Latvia, Lithuania, Slovakia, Czechia, Hungary, and Bulgaria, are those where more substantial behavioural shifts will likely require coordinated and sustained efforts.

These may include improving the affordability, accessibility, and convenience of environmentally friendly alternatives, as well as strengthening supportive infrastructures and services.

However, data also show that accelerated transformations across systems require broader, more integrated approaches. They cannot rely solely on shifts in individual or collective behaviour but must draw on the full range of levers outlined earlier, each of which varies in relevance depending on the system in question (for example, energy or food) and on the specific geographic regional context.

GEO-7 and regional pathways for Central and Eastern Europe

There are different impacts of global environmental crises around the globe. For example, for the Eastern European region (in the UNEP GEO-7 report Eastern European region includes sub-regions of Northern Europe, Eastern Europe, Southern Europe, and Western Asia), the main challenges are related to land degradation due to unsustainable farming; biodiversity loss due to weak management frameworks; and the impacts of climate and health from unsustainable energy systems.

Armed conflicts are an important environmental threat that often worsens other negative trends. Land degradation in this region is intensified largely by monoculture agricultural practices and low recognition of the benefits of sustainable agriculture. Eastern Europe has a strong network of protected areas (such as Natura 2000 and Emerald Network), and still, the region suffers from underfinancing and a lack of law enforcement. Another significant driver of biodiversity loss is pollution, largely originating from unsustainable urban growth and energy-intensive heavy industries, including coal mining.

Out of 10 EU countries with the highest potential electricity production by prosumers, four countries are from Eastern Europe, as indicated by the European Environmental Agency.

GEO-7 presents an innovative approach in combining technology-focused and behavioural-focused pathways for the transformation of different systems for solving global environmental crises. The report also includes the recommendations for regionally relevant levers and provides the outlook with the predicted changes if these transformations are implemented. Here, we briefly review relevant behaviour-focused levers for Eastern Europe that are tailored to the specific socio-economic, cultural, and governance contexts of the region.

In the behaviour-change transformation pathway, social and cultural levers include creating social behaviour change communication strategies to influence social norms. Behavioural changes become long-term and sustainable only if they become embedded in the social norms and values. For example, recycling behaviours are usually fostered via introducing financial incentives, like fee reductions for households that introduce waste recycling bins. However, the behavioural change can be regarded as sustainable only when it remains beyond the duration of financial incentives.

Behaviour-focused solutions for circular and energy systems in Eastern Europe

To increase the development of circularity in Central and Eastern Europe, it should be reinforced primarily by increased awareness of consumers to make circular lifestyle choices. In this region, public support for green policies is relatively low compared to the rest of Europe; therefore, the focus should be on strengthening capabilities and personal motivation.

The Eastern European region varies significantly in its achievement of energy transition goals. For example, the Northern Europe sub-region (including the Baltic States) is experiencing a rapid shift towards renewables, driven by EU Green Deal targets and energy security concerns. Policy incentives for small-scale energy production at individual households (prosumerism) are increasingly integrated into national policies and have significantly strengthened individual motivation, particularly in the context of the recent energy crisis. Prosumerism means the possibility for energy consumers to become energy producers, typically through renewable sources such as solar panels. The Eastern European region has a large potential of prosumerism. For example, out of 10 EU countries with the highest potential electricity production by prosumers, four countries are from Eastern Europe, as indicated by the European Environmental Agency. Also, there is a significant potential in the region to shift prosumerism from individual to collective action via establishing energy communities.

Solution levers for behavioural-focused transformation pathway for Eastern Europe include (and are not limited to): raising awareness of the benefits of lower energy lifestyles and of food health and sustainable diets; enabling availability of sustainable mobility; changing food industry practices to encourage sustainable consumer behaviours; improving science literacy and environmental citizenship in society, and others.

Tarpukario Lietuvoje gyventojų skaičiaus augimas miestuose ir jų modernizacija vyko glaudžiai susijusiu ritmu, atspindinčiu tiek socialinius, tiek ekonominius valstybės pokyčius. Kaip pažymi KTU doc. dr. Vaidas Petrulis, „Nors Kaunas, tapęs laikinąja sostine, absorbavo didžiąją dalį finansinių, administracinių ir kultūrinių išteklių, visgi ir kiti Lietuvos miestai išgyveno tikrą urbanistinį virsmą.“

Atstatymo laikotarpiu, maždaug 1918–1925 m., miestuose vyko intensyvus karo padarinių šalinimas. Vėliau sekė du statybų „bumai“, apie 1925–1930 m. ir 1935–1940 m. laikotarpius. Tarp jų įsiterpė ekonominės krizės metai, kiek pristabdę modernizacijos tempą, tačiau jau trečiajame dešimtmetyje miestų augimas tapo vienu svarbiausių nepriklausomos valstybės progreso rodiklių.

Miestų plėtra tapo modernizacijos varikliu

Demografinė plėtra skatino urbanistinės struktūros kaitą. Tarpukario laikotarpiu buvo plečiamos miestų teritorijos, parceliuojamos buvusių dvarų žemės, formuojamos naujos miesto dalys, kuriose įsigalėjo nauji statybos reglamentai. Miestuose, o ypač centrinėse jų dalyse, reikalauta mūrinių pastatų, nedegių stogų, tiesių gatvių.

„Gyventojų skaičiaus augimas miestuose skatino ne tik racionalų planavimą, naujų kvartalų atsiradimą, bet ir inžinerinės infrastruktūros plėtrą: nuo grindinių ir kanalizacijos iki elektros tinklų. Tuo pat metu augantis miestiečių sluoksnis keitė gyvenimo būdą – daugėjo nuomojamų butų, intensyvėjo viešųjų pastatų statyba: kilo mokyklos, ligoninės, administraciniai pastatai“, – sako doc. dr. Vaidas Petrulis.

Fizinės šio augimo išraiškos buvo ne tik nauji pastatai, bet ir technologiniai bei medžiaginiai pokyčiai. Miestuose vis daugiau kilo aukštesnių mūrinių pastatų, kurie tuo metu buvo ryškiausias modernizacijos ženklas. Šie pokyčiai kūrė naują miestovaizdį, kuriame atsispindėjo racionalumas, higieniškumas ir naujoji architektūrinė stilistika. Taigi gyventojų skaičiaus augimas miestuose buvo ne vien socialinis faktas, o ir savotiškas modernizacijos variklis, pakeitęs Lietuvos miestų struktūrą, medžiagiškumą ir estetinę savivoką – nuo tradicinio žemaaukščio, mediniais pastatais užstatyto miestelio prie europietiškos, racionaliai suplanuotos urbanistinės aplinkos.

Tačiau miestų raida neapsiribojo vien tarpukario modernizacija. Per XX ir XXI amžius Lietuvos miestai patyrė ne vieną politinį, ekonominį ir urbanistinį lūžį, kurie iš esmės keitė jų struktūrą, funkcijas ir gyventojų kasdienybę. Infografike matoma ilgalaikė gyventojų dinamika leidžia pažvelgti į šiuos procesus platesniame, nuo 1923 m. iki 2025 m., kontekste.

Lietuvos miestų raida: nuo industrinės plėtros iki darnumo iššūkių

Lietuvos miestų vystymo strategijos ir modeliai smarkiai keitėsi nuo XX a. pradžios iki dabar. Tarpukario laikotarpiu miestai po truputį pritraukinėjo naujai besikuriančias industrijas, atliepė naujai formuojamą infrastruktūros tinklą, kuris siekė atliepti Lietuvos, o ne carinės Rusijos, poreikius. Miestai taip pat tapo kultūros ir mokslo židiniais, pramogų centrais.

Vėliau daugelis šių inovacijų buvo transformuotos ir sugriautos karo metu ir, deja, atkūrinėjamos bei naujai formuojamos jau pagal Sovietų Sąjungos poreikius. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė dr. Paulina Budrytė teigia, kad pokarinis miestų atkūrimas dažnai vyko labai skausmingai – buvo stengiamasi griauti pamatines visuomenės vertybes, suardyti kultūrinį pagrindą ir kartu propaguoti sovietinės valstybės idėją bei įvaizdį. Tuo metu miestuose masiškai buvo platinamos ir tiesinamos gatvės, siekiant pabrėžti ideologinę „šviesaus rytojaus“ viziją. Vilniuje tokių pavyzdžių galime pastebėti ir šiandien, pavyzdžiui, dabartinėje Vokiečių gatvėje.

Miestuose keitėsi ir pagrindinių miesto aikščių paskirtis bei įvaizdis. Iš turgaus aikščių su prekybos paskirties statiniais ir intensyviu judėjimu jos virto erdvėmis, skirtomis paradams ir reprezentacijai. „Išvalytos“ ir paliktos tuščios, šios aikštės iš pulsuojančių miesto sutelkties ir ekonominių veiklų centrų tapo menkai naudojamomis atviromis erdvėmis, kuriose kasdienio miesto gyvenimo liko nedaug.

Antrojoje XX a. pusėje miestai augo itin sparčiai, buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai, kūrėsi įvairios gamyklos, plėtėsi universitetai, miestuose įsigalėjo vienos paskirties erdvės. Šiuos pokyčius palaipsniui atliepė ir viešojo transporto plėtra.

„Atkūrus nepriklausomybę, miestai sulaukė naujos transformacijų bangos. Pradinį atkūrimo optimizmą lydėjo ekonominė krizė, kurios metu buvusios pramoninės teritorijos, užsidarius įmonėms, tapo keistais ir retai naudojamais praeities vizijų monumentais. Šios erdvės ilgą laiką ieškojo naujų paskirčių, o kai kurios jų to ieško iki šiol“, – sako dr. P. Budrytė.

Tuo pat metu daugiabučių rajonai patyrė sparčiai augančią automobilių invaziją. Kiemai, projektuoti vos keliems automobiliams, šiandien perpildyti, o šiems poreikiams dažnai aukojamos vaikų žaidimų aikštelės, žaliosios miesto erdvės ir pėstiesiems skirti šaligatviai. Automobilis tapo dominuojančia transporto priemone, kartu generuojančia reikšmingą taršą ir ilgalaikes sveikatos problemas.

Didėjant gerovei, miestai pradėjo formuoti dar vieną reiškinį – priemiesčius. Jais tapo tiek buvusios sodų bendrijos, tiek anksčiau neužstatyti laukai ar žaliosios erdvės šalia miestų. Taip dalis kaimų ir vienkiemių tapo miesto dalimis – juose tankėjo užstatymas, formavosi gatvės, o kai kuriais atvejais atsirado ir visa infrastruktūra.

Vis dėlto miestuose vyksta ir teigiami pokyčiai. Vis dažniau į sprendimų priėmimą įtraukiama visuomenė, stiprėja pilietinės iniciatyvos. Bendruomenės savanoriškai tvarko žaliąsias erdves, kuria miesto daržus, organizuoja renginius, dirbtuves ir „mainytuves“. Tokie procesai padeda miestų bendruomenėms formuoti savo tapatybę ir kurti darnesnes gyvenamąsias aplinkas.

Taigi Lietuvos miestai nuo tarpukario iki šių dienų yra nuolat besikeičiantys, save transformuojantys ir savo krypties ieškantys dariniai. Kartais miestams pavyksta numatyti ateities poreikius, kartais – ne. Kartais jų raida kuria ilgalaikę gyventojų gerovę, kartais – sukelia naujų problemų. Todėl pateikti vieną bendrą „pažymį“ visiems Lietuvos miestams yra neįmanoma – šis paveikslas pernelyg įvairialypis.

Tokias tendencijas atskleidžia Kauno technologijos universiteto (KTU) Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų duomenų archyvo (LiDA) saugomais duomenimis pagrįstas infografikas.

Lietuvos gyventojų vertinimai akivaizdžiai pozityvūs – net 86 proc. mano, kad technologijos palengvina jų gyvenimą, tačiau 14 proc. mano, kad technologijos atneša daugiau žalos nei naudos. Daugiausia nepasitikėjimo kyla tada, kai technologijos tarsi užima žmogaus vietą.

Pavyzdžiui, 72 proc. žmonių jaustųsi nepatogiai, jei automobilį vairuotų ne žmogus, o autonominis vairuotojas, štai 71 proc. nerimautų, jei medicininę operaciją atliktų robotas, o 64 proc. žmonių nepatogiai jaustųsi bendraudami su DI, o ne tikru žmogumi.

Baiminamasi, kad DI perims darbo vietas

Beveik pusė gyventojų (46 proc.) nerimauja, kad per artimiausius 10 metų technologijos ir DI perims daug jų darbo funkcijų ar net užims darbo vietas.

„Maždaug pusė Lietuvos gyventojų jaučia nerimą dėl savo profesijų išlikimo, dirbtiniam intelektui perimant vis daugiau darbų. Įdomu, jog šis skaičius atitinka prognozes, jog apie 50 proc. profesijų žmogus pralaimės konkurencinę kovą su dirbtinio intelekto robotais, nes mašina tuos darbus atliks žymiai geriau“, – sako KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) profesorius Saulius Keturakis.

Jo teigimu, paradoksalu, tačiau didžiausias pavojus kyla darbo pozicijoms, kurios įvardijamos kaip „baltųjų apykaklių“ (angl. white collar) darbai – pavyzdžiui, administratorių, programuotojų, buhalterių – nes jų funkcijas lengviausia algoritmizuoti.

Ir priešingai – darbai, kuriuose reikia sudėtingos juslių ir rankų koordinacijos, kol kas lieka atsparesni robotizacijai, pabrėžia profesorius.

Interneto vartotojai Lietuvoje – atsargūs

Infografiko duomenys rodo, kad net 42 proc. interneto vartotojų sąmoningai trumpina internete praleidžiamą laiką. Svarbiausios priežastys yra noras turėti daugiau laiko (41 proc.), neigiamas ilgo naršymo poveikis savijautai (18 proc.), jaučiamas informacijos perteklius (17 proc.), šeimos ar draugų prašymas skirti daugiau laiko (14 proc.).

„Infografike pateikti duomenys atskleidžia svarbų Lietuvos visuomenės bruožą – nors technologijos laikomos naudingomis ir palengvinančiomis gyvenimą, jų atžvilgiu vis dar juntamas atsargumas. Ypač ryškus nepasitikėjimas pastebimas situacijose, kai technologijos perima žmogaus vaidmenį, pavyzdžiui, vairuojant automobilį ar atliekant medicinines procedūras“, – pastebi KTU SHMMF komunikacijos studijų programų vadovė docentė Jurgita Jurkevičienė.

Pasak tyrėjos, būtina toliau stiprinti technologinį pasitikėjimą ir ugdyti skaitmeninį raštingumą, kad visuomenė gebėtų priimti inovacijas ne tik drąsiai, bet ir kritiškai bei atsakingai.

Didelė dalis visuomenės mano turinti svarbiausių skaitmeninių įgūdžių: geba atlikti paiešką internete (71 proc.), žino, kokios informacijos nereikėtų skelbti internete (66 proc.), jaučiasi galintys išmokti naudotis nauja programine įranga (48 proc.). Tačiau skaitmeniniai įgūdžiai dar nereiškia pasitikėjimo technologijomis.

Technologijų naudojimas – nacionalinio saugumo klausimas

Doc. J. Jurkevičienė pažymi, kad jos su komanda vykdomas Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas RECONECT (S-VIS-23-14) atskleidžia platesnį technologinio saugumo kontekstą.

Technologijų ir DI poveikis šiandien neapsiriboja patogumais ar darbo efektyvumu – informacijos srautai ir DI įrankiai gali būti pasitelkiami manipuliacijai, dezinformacijos sklaidai, visuomenės nuotaikų formavimui ar geopolitiniam spaudimui.

Todėl gebėjimas kritiškai vertinti informaciją, saugiai naudotis DI technologijomis ir atpažinti rizikas tampa ne tik asmeniniu, bet ir nacionalinio saugumo klausimu, tiesiogiai darančiu įtaką visuomenės atsparumui geopolitinėms grėsmėms.

Tarptautinėje „DeCrises“ publikacijoje „DeCrises in the spotlight: A KTU article about Lithuania’s energy sector transformations“ pristatomas KTU straipsnis apie Lietuvos energetikos sektoriaus pokyčius, analizuojamus vadinamosios energetikos trilemos – saugumo, socialinio teisingumo ir aplinkosaugos – kontekste. Šie iššūkiai aktualūs ne tik Lietuvai, bet ir visam Baltijos jūros regionui, ypač geopolitinio nestabilumo ir Europos žaliojo kurso tikslų fone.

Remiantis LiDA saugomais istoriniais duomenimis, straipsnyje atskleidžiama, kaip per pastarąjį šimtmetį Lietuvos energetikos sistema transformavosi – nuo tarpukario laikotarpiu dominavusių mažų vietinių elektrinių iki šiuolaikinės sistemos, 2025 m. sinchronizuotos su kontinentinės Europos elektros tinklais. Ši ilgalaikė perspektyva leidžia vertinti energetinę nepriklausomybę ne tik kaip techninį pasiekimą, bet ir kaip politinės brandos bei visuomenės atsparumo rodiklį.

KTU mokslininkė, „DeCrises“ projekto vyresnioji tyrėja Aistė Balžekienė pabrėžia, kad spartus perėjimas prie atsinaujinančių energijos išteklių, nors ir būtinas klimato neutralumui pasiekti, gali kelti trumpalaikių energetinio saugumo iššūkių. Anot jos, vienas iš svarbių atsakų į šiuos iššūkius – socialinės inovacijos energetikos sektoriuje, ypač susijusios su skaitmeniniais sprendimais.

Didėjant vadinamųjų prosumerių – namų ūkių, kurie patys gamina saulės energiją – skaičiui, atsiveria galimybės kurti skaitmenines platformas perteklinės energijos dalijimuisi. Tokie sprendimai gali skatinti teisingesnį energijos paskirstymą, mažinti didžiųjų energetikos įmonių dominavimą ir stiprinti tinklų atsparumą per vietinę, decentralizuotą energijos gamybą ir vartojimą.

Tai, kad LiDA duomenys ir KTU tyrėjų analizė buvo pristatyti tarptautinėje „DeCrises“ komunikacijoje, rodo Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų duomenų reikšmę sprendžiant globalius energetikos ir tvarumo klausimus. LiDA indėlis šiuo atveju tampa ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu žinių šaltiniu, padedančiu suprasti ilgalaikes energetikos transformacijas ir jų socialinius padarinius.

KTU straipsnį apie Lietuvos energetikos transformacijas skaitykite čia:
https://ktu.edu/news/mokslininkai-apie-lietuvos-energetikos-transformacija-su-kokiais-issukiais-susiduriame-siandien-ir-kiek-pazengeme-per-simtmeti/

Mokymus vedė Jose M. Echavarren, kuris supažindino dalyvius su antrinių kiekybinių duomenų analizės principais, tarptautinių apklausų duomenų naudojimo galimybėmis (European Social Survey, ISSP, World Values Survey, Eurobarometer), kintamųjų atrankos ir perklasifikavimo sprendimais bei dažniausiai pasitaikančiais metodologiniais iššūkiais.

Mokymų metu, remiantis pateiktomis skaidrėmis, buvo aptarti praktiniai duomenų analizės pavyzdžiai, šalių palyginimų ypatumai ir kiekybinių duomenų vizualizavimo sprendimai.

Mokymų metu dalyviai susipažino su MAXQDA dirbtinio intelekto asistento (MAXQDA AI Assist) galimybėmis, kurios gali reikšmingai pagerinti tyrėjo darbą kokybinių duomenų analizės procese. Šis įrankis naudoja pažangią GPT-3.5 didžiojo kalbos modelio technologiją, leidžiančią:

• generuoti nedekoduotų ir koduotų duomenų santraukas,
• siūlyti naujus kodus ir subkodus,
• paaiškinti nežinomus terminus,
• padėti efektyviau struktūruoti ir analizuoti duomenis MAXQDA aplinkoje.

Nors dirbtinio intelekto asistentas nepakeičia tyrėjo, jis tampa vertingu pagalbiniu įrankiu, galinčiu praplėsti atliekamos analizės galimybes ir pasiūlyti inovatyvius sprendimus. Suprasdami, kaip veikia MAXQDA AI Assist, tyrėjai gali optimizuoti savo darbo eigą ir gauti gilesnes įžvalgas iš analizuojamų duomenų.

Mokymų trukmė – 4 akademinės valandos.

Seminaro tikslas – padėti žurnalų redaktoriams geriau suprasti, kaip veikia nacionaliniai tyrimų duomenų archyvai, kokias galimybes jie siūlo mokslininkams, ir kaip žurnalai galėtų kryptingai pradėti taikyti duomenų archyvavimo reikalavimus savo redakcinėje politikoje.

Pristatytos duomenų infrastruktūros ir naujausios rekomendacijos žurnalams

Renginyje buvo pristatyti trys svarbiausi Lietuvos mokslinių tyrimų duomenų archyvai ir infrastruktūros:

• LiDA duomenų archyvas (dr. Vaidas Morkevičius, KTU)
• MIDAS nacionalinis atviros prieigos duomenų archyvas (dr. Gintė Medzvieckaitė, VU)
• CLARIN-LT infrastruktūra (dr. Andrius Utka ir dr. Jurgita Vaičenonienė, VDU)

Pranešėjai pabrėžė, kad Lietuvoje jau egzistuoja saugios ir patikimos erdvės tyrėjams deponuoti duomenis, o žurnalai gali remtis šiomis infrastruktūromis nustatydami reikalavimus autoriams.

Vienas svarbiausių seminaro akcentų – rekomendacijos žurnalų redakcijoms dėl „Data Availability Statement“ (duomenų prieinamumo deklaracijos) įtraukimo į publikacijų pabaigą. Ši deklaracija aiškiai nurodo, kur saugomi tyrimo duomenys ir kaip skaitytojai gali juos pasiekti.

Taip pat aptarta:

• tinkama duomenų rinkinių citavimo praktika, kuri užtikrina, kad tyrimų duomenys būtų pripažįstami kaip savarankiškas mokslinis produktas;
• CESSDA ERIC gairės žurnalams ir leidėjams, padedančios žingsnis po žingsnio diegti duomenų politiką žurnaluose.

Gairės prieinamos nuorodoje: https://datacitation.cessda.eu/Recommendations-for-Journals-and-Publishers

Diskusija apie lietuvišką praktiką ir ateities žingsnius

Vilniaus universiteto atstovas dr. Vincas Grigas pristatė esamą Lietuvos žurnalų situaciją – kaip dažnai ir kokiu būdu žurnalai prašo autorių archyvuoti duomenis. Diskusijoje buvo akcentuota, kad nors duomenų archyvavimo praktika Lietuvoje dar tik formuojasi, žurnalų vaidmuo yra itin reikšmingas kuriant aiškias, nuoseklias atvirojo mokslo taisykles.

Baigiamojoje diskusijoje „Kokie sekantys žingsniai?“ žurnalų redaktoriai, duomenų archyvų ir infrastruktūrų atstovai dalijosi įžvalgomis, kaip žurnalai galėtų pereiti prie aiškesnės duomenų politikos, kokios gairės būtinos autoriams ir kaip spręsti praktinius iššūkius. Diskusiją moderavo dr. Eleonora Dagienė (Mykolo Romerio universitetas).

Energetinė Lietuvos nepriklausomybė tapo politiniu tikslu, atspindinčiu valstybės raidą ir atsparumą. Šiandien, žvelgdami į Lietuvos pažangą nuo 1913 metų iki dabarties, galime įvertinti, kiek toli pažengėme siekdami tikros energetinės nepriklausomybės ir atsparumo.

Šių metų vasario 8 d. Lietuvos elektros tinklai buvo atjungti nuo BRELL elektros energetikos žiedo, kuris jungė Lietuvą su rytų krypties elektros sistema, ir jau kitą dieną sinchronizuoti su kontinentinės Europos elektros tinklais, tai – vienas didžiausių Lietuvos politinės raidos pasiekimų ir kelias į energetinę nepriklausomybę.

LR Seimo 2024 m. birželio 27 d. priimtoje LR energetikos ministerijos patvirtintoje „Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje“ numatoma, kad tikslas pasigaminti visą energiją klimatui neutraliu būdu turėtų būti pasiektas apie 2050 m., kai Lietuva ne tik patenkins visas savo energetines reikmes energijos gamyba iš vietinių atsinaujinančių išteklių, bet ir taps energijos eksportuotoja.

Perėjimas prie atsinaujinančių išteklių

2050 metais didžioji dalis Lietuvoje suvartojamos elektros energijos turės būti pagaminama vėjo ir saulės šviesos energijos elektrinėse. Jau 2030 metais atsinaujinančių energijos išteklių dalis turės siekti 55 procentus bendrojo galutinio energijos suvartojimo, 2040 metais – 85 procentus ir 2050 metais – 95 procentus.

Lietuvoje energetinis perėjimas patiria tam tikrus iššūkius, su kuriais susiduria ir kitos Baltijos šalys. Mokslininkai įvardija, kad Baltijos šalims būdinga vadinamoji „energetikos trilema“, kai reikia derinti pastangas tarp trijų įtemptų tikslų: užtikrinti energetinį saugumą geopolitinio nestabilumo sąlygomis, įgyvendinti ES žaliojo kurso siekį pasiekti nulines emisijas iki 2050 metų ir spręsti dėl energetikos krizės padidėjusias pragyvenimo išlaidas.

„Spartus perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių klimato kaitos neutralumui pasiekti gali sukelti trumpalaikių energetinio saugumo iššūkių. Vienas iš jų yra socialinių inovacijų energetikos sektoriuje kūrimas. Kauno technologijos universiteto (KTU) vykdomame „Horizon Europe“ projekte „DeCrises“ analizuojama, kaip socialinės inovacijos energetikos sektoriuje Baltijos jūros regiono šalyse, ypač susijusios su skaitmenizacija, gali padėti pasiekti klimato neutralumo tikslų, o tuo pačiu užtikrinti socialiai teisingą energetinį perėjimą“, – sako Aistė Balžekienė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) sociologijos profesorė ir Europos Horizonto projekto „DeCrises“ vyriausioji tyrėja.

Profesorės teigimu, Lietuvoje daugėjant gaminančių vartotojų (individualių namų ūkių, gaminančių saulės energiją), galėtų būti vystomos skaitmeninės platformos ir programėlės, leidžiančios tarpusavio energijos dalijimąsi, pavyzdžiui, kai kaimynai, turintys perteklinę saulės energiją, gali ją parduoti tiems, kurie nori jos įsigyti. Toks modelis demokratizuotų energijos paskirstymą, mažintų didžiųjų energetikos įmonių įtaką ir didintų tinklo stabilumą, skatindamas vietinę, paskirstytą energijos gamybą ir vartojimą.

„Kadangi iškastiniai (neatsinaujinantys) angliavandeniliniai energijos šaltiniai Lietuvoje labai skurdūs (turime šiek tiek naftos, kurios gavyba kasmet mažėja, ir durpių, kurias naudoti kurui yra ekonomiškai ir ekologiškai neracionalu), galime džiaugtis visiška harmonija tarp nacionalinio kuo didesnės energetinės nepriklausomybės ir kuo tvirtesnio energetinio atsparumo siekio, bei europinės direktyvos iki 2050 metais visiškai dekarbonizuoti ekonomiką“, – sako VU profesorius ir habil. dr. Zenonas Norkus.

Energetinis atsparumas – stiprinamas

Prognozuojama, kad iki 2050 m. elektros energijos suvartojimas išaugs daugiau kaip 6 kartus – nuo dabartinio metinio 12 milijardų kilovatvalandžių (kWh) poreikio iki numatomo 74 milijardų kWh. Siekiant ne tik patenkinti visus vidaus poreikius vietine gamyba, bet ir eksportuoti, gaminti elektros energijos reikės žymiai daugiau. Pasiekus šį tikslą bus užtikrintas ir maksimalus energetinis Lietuvos atsparumas, nes jis būdingas būtent pajėgioms apsirūpinti energija iš vidaus išteklių šalims.

Tikrąją energetinę nepriklausomybę užtikrina ir energetinį atsparumą pirmiausiai stiprina elektros energijos gamyba, naudojant vietinius pirminės energijos šaltinius. Būtent tokią perspektyvą ir brėžia Lietuvos atnaujinta energetinės nepriklausomybės strategija.

„Jau dabar pastebimas išaugęs elektros ir energetikos inžinerijos bei kitų sričių specialistų, reikalingų Energetinės nepriklausomybės tikslams įgyvendinti, poreikis. Energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, energijos kaupimas, lankstus elektros energijos vartojimas ir Lietuvos elektros tinklų bei tarpsisteminių jungčių stiprinimas, siekiant efektyviau išnaudoti energijos išteklius, didina energetikos sektoriaus atsparumą ir saugumą, tačiau reikalauja ne tik įprasto inžinerinio darbo, bet ir inovatyvių, klimatui neutralių technologijų kūrimo“, – teigia KTU Elektros ir elektronikos fakulteto profesorius dr. Audrius Jonaitis.

KTU Technologinių ir fizinių mokslų ekscelencijos centras (TiFEC) vykdo mokslinius tyrimus ir ugdo jaunus mokslininkus, prisidėdamas prie ES Žaliojo kurso ir Lietuvos nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo ir spręsdamas vieną iš pagrindinių klimato kaitos iššūkių – globalų perėjimą prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios elektros gamybos iki 2050 m. ir optimizuojant energijos srautų valdymą.

„TiFEC projekto mokslininkų tyrimai ženkliai prisideda prie Lietuvos energetinio atsparumo ir saugumo užtikrinimo, o tyrimų rezultatai ir mokslininkų kompetencijos integruojamos į mokslu grįstas studijas, studentams suteikiant galimybę įgyti gebėjimus, reikalingus energetikos transformacijos iššūkiams spręsti ir tvarių energetikos sprendimų kūrimui“, – sako KTU profesorius.

Šimtmetis Lietuvos energetikos pokyčių

Istorinės statistikos duomenys apie elektros energijos gamybą, importą ir eksportą Lietuvoje saugomi LiDA. Šiais duomenimis pagrįstas infografikas suteikia galimybę pažvelgti į naują strateginį Lietuvos energetinės politikos tikslą ilgalaikėje perspektyvoje, nuo 1913 m. – šių metų duomenys yra ankstyviausi turimi apie elektros energijos gamybą.

Tarpukariu visa elektra buvo gaminama vietoje – apskričių ir daugelio valsčių centruose veikė mažos elektrinės su vidaus degimo varikliais, kurios naktimis būdavo išjungiamos. Kaimuose elektrifikacija prasidėjo tik 1950 m., kai kolūkiams buvo leista statytis mažas hidroelektrines ar naudoti savo generatorius. Dauguma jų buvo apleistos jau 1950-jų pabaigoje, kai Lietuvos elektrinės buvo pagaliau prijungtos prie vieno elektros skirstymo tinklo.

Elektros importo ir eksporto duomenys LiDA infografike atspindi energijos srautų judėjimą tarp valstybių, pirmą kartą fiksuotus 1947 m., kai Lietuva jau buvo prijungta prie sovietinės energetinės sistemos. Pirmosios elektros linijos nutiestos dar 1942 m. vokiečių okupacijos metu – iš Rytprūsių į Kybartus, Virbalį ir Vilkaviškį, rekonstruota Klaipėdos elektrinė. Po rekonstrukcijos jos pajėgumų pakako ne tik vietos reikmėms, bet ir elektros energijos tiekimui į Rytprūsius (nutiesus 60 kilovatų liniją Klaipėda-Tilžė), taip pat ir į Palangą, Kretingą ir Tauragę.

Profesoriaus Z. Norkaus teigimu, okupantai, plėtodami Lietuvos elektros energijos ūkį, siekė tik savų interesų, o pati plėtra naikino Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir silpnino jos energetinį atsparumą, nes didžioji dalis Lietuvos pagaminamos elektros energijos buvo gaminama naudojant atvežtinį iškastinį kurą. Išimtis – hidroelektrinėse pagaminta elektros energija.

Po Ignalinos atominės elektrinės eksploatacijos pradžios, Lietuvai nuo 1984 m. tapus stambia elektros energijos eksportininke, jos energetinė nepriklausomybė ir atsparumas dar labiau sumažėjo.

Tarp 1960 metų pabaigos ir 1970 metų pradžios, pastačius Elektrėnų elektrinę, elektros energijos eksportas kurį laiką pranoko importą, nors ji buvo gaminama iš atvežtinių pirminių energijos šaltinių, šiuo atveju, mazuto.

Šalis tapo tarpine grandimi, transformuojančia atvežtinę iškastinę angliavandenilinę energiją į elektrą ir dėl to patirianti taršos kaštus (šiuo atveju – atmosferos taršą), todėl, pasak prof. habil. dr. Z. Norkaus, dėl dabartinio Lietuvos kaip elektros energijos netto importininkės statuso bei, kad nebesame „branduolinė valstybė“, visiškai neverta sielvartauti.